„Blogi“ žodžiai

Šrifto dydis:

Nei viena mama ar tėtis nenori, kad jų vaikas keiktųsi arba būtų toje aplinkoje, kur dažnai keikiasi kiti bendraamžiai. Kaip tik tėvai nevadina keiksmažodžių – tai ir negražūs, ir blogi ir nešvankūs žodžiai... O vaikui taip knieti juos ištarti. Kad ir kaip tėveliai draustų, dažnai šie žodžiai būna tokie stiprūs ir galingi, kad tiesiog „prilimpa“ prie vaiko liežuvėlio. Jeigu jūsų vaikučiui dar tik 5–7 metai, tai jis, tardamas draudžiamus žodžius prieš bendraamžius pasijunta didesnis ir ypač „gudrus“, „kietas“. Vaikai, kurie tarp savo draugų vartoja „blogus“ žodžius ( ir dar žinodami, kad taip daryti draudžia tėvai), pasijunta nepriklausomi bei savarankiški „kietuoliai“.

Tad drausti ar leisti vaikui svaidytis keiksmais? Neretai tėveliai, atėję į konsultaciją, skundžiasi: „vaikas neaiškiai taria kai kuriuos garsus, bet jau moka keiktis. Ir jokie barimai, draudimai nepadeda“.

Reikia atminti vieną seną taisyklę – kas draudžiama, to ypač norisi. Bet išeitį galima rasti: tėveliai turėtų nuoširdžiai pasikalbėti su  vaiku ir aiškiai išsakyti savo nuomonę. Tiks ir tokie argumentai: „ Man liūdna, kad mano sūnus (dukra), kurį aš labai myliu ir stengiuosi gerai auklėti, dažnai sako negražius žodelius“; „Aš labai nemėgstu girdėti keiksmažodžių, nors ir žinau, kad daug vaikų juos sako“.

Jeigu tai nepadeda, ir vaikui keiksmažodžiai tiesiog birte byra iš lūpų, susitarkite: „ Aš tikiu, kad tu gali išmokti nesikeikti, bet manau, kad dabar tai padaryti tau sunku, todėl susitarkime šitaip: kai tik norėsi ištarti kokį nors keiksmažodį, bėk į tualetą ir ten pasistenk pasakyti, kiek įmanoma daugiau „blogų“ žodžių. Tada vėl sugrįžk į kambarį ir nusišypsok man“. Šis „receptas“ padeda – juk kam malonu eiti į tualetą, kad pasakytų kokį nors negražų žodį. Ir dar kada niekas negirdi? Kam keiktis, jei tėveliai nedraudžia, o dar net ir liepia: „Pasakyk, kiek įmanoma, daugiau tų žodžių.“

Tėveliai turėtų atminti, kad jie yra ir turi būti žymiai išradingesni bei gudresni už savo vaikus; būtina gerbti vaiko norus ir jausmus, tačiau reikia tinkamai mokėti nukreipti jo veiksmus.

 

Gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė

Jolanta Trinkūnienė

webmail_login_sprite